Mažojo vartojimo kreditavimo sandorių reguliavimo modelis

Kreditavimas yra tapęs neatsiejama visuomenės gerovės diskurso dalimi. Vartojimo kreditavimas yra įprastas namų ūkių poreikių finansavimo šaltinis, o skolinimasis yra laikoma normalia elgsena, neišvengiama daugeliui namų ūkių. Vartojimo kreditavimo poveikis ir svarba ekonominiuose, socialiniuose, psichologiniuose visuomenės vystymosi procesuose tik didėja. Kreditavimas yra tapęs ir žmogaus teisių diskurso dalimi.

Kreditavimo rinkos pokyčiai, atsiradę ekonomikos sunkmečio laikotarpiu 2008-2009 metais, lemia ypatingai didelė šios tematikos mokslinių tyrimų aktualumą. Kreditavimo rinka keičiasi, inovuoja, ypač vartojimo kreditavimo srityje. Tradicines bankų ar kredito unijų teikiamas vartojimo paskolas papildė nauji skolinimo instrumentai, tarp kurių populiarūs ir žinomi – mažieji vartojimo kreditai (kasdienėje kalboje dažnai vadinami „greitieji kreditai“), pasižymintys aukšta palūkanų norma ir lengvu prieinamumu. Dėl prieinamumo, šie kreditai tapo itin populiarios tarp jaunų ir nepasiturinčių namų ūkių, kuriems kiti kreditavimo šaltiniai dažniausiai yra neprieinami.

Mažojo vartojimo kreditavimo rinka nuolatos ir sparčiai plečiasi. Dauguma mažųjų vartojimo kreditų davėjų savo veiklą pradėjo tik 2008-2009 metais, tačiau jau 2011 metais bendras šių bendrovių valdomas paskolų portfelis augo 80%, o palūkanų pajamos viršijo 100 mln. Lt. 2012 m. šis augimas lėtėjo, bet vis tiek sudarė įspūdingus 32% (Lietuvos Bankas, 2013). Kasmet yra sudaroma apie 800 tFkst. mažojo vartojimo kreditavimo sandorių, t.y. po 34 sandorius kiekvienam 100-ui suaugusių Lietuvos gyventojų, tad jų dažnis yra labai didelis.

Dėl mažųjų vartojimo kreditų populiarumo tarp socialiai pažeidžiamų asmenų ir augimo, šie sandoriai tapo reguliavimo objektu. Reguliuotojui čia kyla sudėtingas uždavinys subalansuoti reguliavimo objekto – mažojo vartojimo kreditavimo sandorio šalių (skolininko ir kreditoriaus) interesus šio sandorio proceso metu. Praktikoje šis reguliavimas pasireiškia įvairiai – nuo visiškai liberalaus ir laisvos rinkos principais grindžiamo reguliavimo, iki visiško šių sandorių draudimo. Dažniausiai reguliuojamos sritys yra susijusios su privalomu informacijos atskleidimu, mokumo vertinimu ir kredito kaina. Tačiau vartojimo kreditavimas, įskaitant ir mažąjį vartojimo kreditavimą bei jo reguliavimas yra itin mažai tyrinėtas. Dauguma mokslinių tyrimų atlikta JAV, kuriose susiformavo mažojo vartojimo kreditavimo reiškinys, netrukęs paplisti po visą pasaulį.

ES jo tyrimų kryptis daugiausia nulemia ekonominiai šio reiškinio aspektai, tokie kaip prasiskolinimas ir jo pasekmės, bei poreikis pagrįsti reguliavimo sprendimus, tokius kaip kredito kainos ribojimus. Tuo tarpu Baltijos šalyse, įskaitant ir Lietuvoje, mažojo vartojimo kreditavimo sandoriai ir jų reguliavimas yra visiškai mokslininkų netyrinėtas reiškinys. Tokią padėtį lemia tai, jog mažojo vartojimo kreditavimo reiškinys yra sudėtingas, kompleksinis ir daugelį mokslinės bei praktinės veiklos sričių (vadybos, ekonomikos, finansų, teisės) jungiantis reiškinys.

Todėl pasirinkta tema yra aktuali ne tik dėl itin sparčios mažųjų vartojimo kreditų rinkos plėtros, tačiau ir dėl daugiadisciplinių iššūkių reguliuotojui ieškant teisingo bei efektyvaus priešpriešiniF skolininko ir kreditoriaus interesų balanso.